Fitoterapija. Alternatyvioji ar papildomoji medicinos šaka?

Free Register

Etnomedicininės žinios apie augalų vartojimą gydymui ir sukaupta tūkstantmečių patirtis suteikė daug pagreičio šiuolaikinės sveikatos priežiūros sistemos progresui, nors ir buvo naudojamos sporadiškai. Vis dėlto, tokios žinios ir patirtis nuolat nyksta dėl staigios industrializacijos ir etninės kultūros bei papročių praradimo. Etnomedicininės žinios iki šiol nėra lengvai ar patogiai pasiekiamos, jų nemokoma mokyklose, universitetuose. Tik šiek tiek augaliniais preparatais domisi akademinės mokslininkų grupės, o visiškai nedaug – industrinės kompanijos. Reikėtų atsigręžti į didelį ir neišsemtą augalinių substancijų pasaulį, nes šiandien atsiradus galimybei greitai ir efektyviai daryti atrankinius tyrimus, ten galima atrasti naujų medikamentų pirmtakų. Be to, į tą pusę linkstama ir dėl nuolat stiprėjančio poreikio atrasti naujų antimikrobinių vaistų, nes atsparumas antibiotikams vis labiau įsivyrauja. Turėdami tūkstantmečiais kauptos patirties galėtume jos neapleisti. Antraip teks iš naujo kaupti tas pačias žinias, kaip nutinka tiems, „kas negali prisiminti praeities ir kuriems tenka ją pakartoti…“

Istorija

Žmonijos gydymąsi augalais galima atsekti iki viduriniojo paleolito, maždaug prieš 60 000 metų (Solecki R. Shanidar IV. 1975. Science. 190: 880–881). Skaičiuojama, kad augalijos pasauliui priklauso apie 250 000 rūšių ir tik 6 % jų buvo ar yra bandoma naudoti gydymui. Augalus (kartais mišiniuose su kitos kilmės medžiagomis) naudojo tradicinės medicinos sistemos: Ajurveda, Unani, Kampo, tradicinė kinų medicina (TCM), tūkstančius metų tobulindamos gydymo strategijas ir taktikas, atnaujindamos rašytinius šaltinius. Be to, Afrikoje ir Pietų Amerikoje dar gyva ir nesisteminė, šamanizmu paremta medicina, kur beveik nėra rašytinių šaltinių, skaidrumo ir atvirumo. Visos šios sistemos niekur nedingo, jos egzistuoja ir šiandien. Mums jos mažai žinomos tik todėl, kad esame moderniosios vakarietiškos medicinos įtakoje, o senųjų sistemų dažniausiai naudojami multikomponentiniai augaliniai preparatai gali pasirodyti per daug sudėtingi, nestandartizuojami, dažnai nepaaiškinami ir nepagrįsti mums suprantamais argumentais. Nors minėtomis medicininėmis sistemomis iki šiol naudojasi didžioji dauguma mūsų planetos gyventojų, šiuolaikinė vakarų medicina jų rimtai nevertina. Gal labiausiai todėl, kad šiuolaikiniais metodais sudėtingų augalinių preparatų poveikio ir šalutinių reiškinių išsamiai ištirti nepavyksta. Be to, jei tam tikras informacijos kiekis ir yra sukauptas, ji sunkiai suprantama ir naudojama. Tokia etnomedicinė informacija mus pasiekia įvairiais kanalais: medicininės botanikos knygose, apžvalginiuose straipsniuose, ekspedicijų ataskaitose, virtualiose duomenų bazėse. Pagrindiniai senieji fitoterapiją aprašantys ir propaguojantys leidiniai, kuriais šiandien galima pradėti fitoterapijos tyrinėjimus – tai britų N. Kulpeperio „Complete Herbal“ ir Shen Nong kinų „Divine Farmer’s Materia Medica“.

Apibrėžtys ir ypatumai

Fitoterapija – tai gydomoji disciplina, apimanti natūralių augalinės kilmės medžiagų naudojimą gydymui ir sveikatos stiprinimui. Čia nereikėtų priskirti augalinės kilmės medžiagų panaudojimo medikamentuose pagal griežtas farmakologines taisykles. Nes pagal standartinės farmakologijos principus reikalaujama išskirti aktyviąją medžiagą iš pradinės (augalinės) žaliavos, ją visiškai identifikuoti ir standartizuoti, o fitoterapijoje naudojamas visas, vientisas arba beveik vientisas augalo turinys ir vertinamas jo kompleksinis poveikis, kuo mažiau paveiktas apdorojant. Taipogi, fitoterapija skiriasi nuo homeopatijos ir antroposofinės medicinos, nes fitoterapiniuose preparatuose nemaišomos augalinės ir sintetinės ar kitos kilmės bioaktyvios substancijos. Fitoterapiją dar vadina herbalizmu (ir panašiai). Klasikinės medicinos atžvilgiu ji laikoma alternatyvia arba (vis dažniau pastaruoju metu) papildančiąja šaka. Šioje apžvalgoje aptarsime pačią fitoterapiją siaurąja prasme bei augalinės kilmės farmakologinių preparatų sukūrimo ir diegimo į kliniką ypatumus.

Detaliau augalų panaudojimą medicinoje galima suskirstyti taip:

  1. kai išskiriamos bioaktyvios sudedamosios dalys ir tiesiogiai naudojamos kaip vaistai. Taip sukurtas digoksinas, digitoksinas, morfinas, rezerpinas, taksolis, vinblastinas, vinkristinas;
  2. kopijuojant ir sintezuojant bioaktyvias sudedamąsias dalis kaip naujas sintetines medžiagas, kurias jau galima patentuoti ir kurių struktūra pakeičiama sumažinant toksiškumą arba sustiprinant poveikius. Taip atsirado metforminas, nabilonas, oksikodonas (ir kiti narkotiniai analgetikai), taksoteras, tenipozidas, verapamilis ir amiodaronas, kurie atkartoja natūralių medžiagų – galegino, ∆9-tetrahydro-kanabinolio, morfino, taksolio, podofilo toksino, kelino – struktūras;
  3. augalinę medžiagą panaudojant kaip farmakologinę pagalbinę priemonę (dėl kryžminio reaktyvumo, šalutiniams kitų vaistų poveikiams šalinti ir pan.), pvz., lizerginės rūgšties dietliamidas, meskalinas, johimbinas;
  4. panaudojant visą augalo ar augalo dalies medžiagą gydymui, pvz., spanguolės, ežiuolės, česnako, ginkmedžio, jonažolės preparatai… Tai ir yra tikroji fitoterapija.

Teigiamas augalinės kilmės medžiagų gydomasis ir farmakologinis poveikis vis dar išlieka iki galo nepripažintas, nors kai kurie augaliniai vaistai labai išsamiai ištirti, išbandyti ir plačiai naudojami medicinoje, pvz., alkaloidai morfinas ir atropinas. Kiti yra įstrigę pakeliui į klinikinį naudojimą ir dažniau pasitelkiami savigydai. Iš tokių augalinių preparatų nemaža dalis buvo išbandyti in vitro studijose, gyvūnų modeliuose ir klinikiniuose tyrimuose (kaip apžvelgta čia: Srinivasan K. Food Research International. 2005. 38: 77–86). Tarp jų teigiamų poveikių buvo registruoti ir neigiami rezultatai (Pittler M. ir kt. 2000. Location Bias in Controlled Clinical Trials of Complementary / Alternative Therapies). Tačiau to nepakanka, ir klinikinių tyrimų trūkumas toliau stabdo fitoterapinių medikamentų patekimą į vaistų rinką. Štai 2010 metais vienoje apžvalgoje suskaičiuota, kad iš maždaug 1 000 žmogaus naudojamų augalų tik apie 356 buvo išbandyti ir yra duomenų iš juos tyrusių klinikinių studijų, o 12 % iki šiol visiškai netyrinėti (Cravotto G. ir kt. J Clin Pharm Ther. 2010. 35: 11–48).

Nelabai seniai įvertinta ir apžvelgta (D. S. Fabricant and N. R. Farnsworth. Environmental Health Perspectives. 2001. 109: 1), kad vakarų medicina iš etnomedicininių patirčių visame pasaulyje adaptavo, standartizavo ir naudoja 120 substancijų. Įdomu, kad visos šios medžiagos kildinamos tik iš 94 augalų rūšių. Paskaičiavus, kad planetoje vien tik žydinčių augalų rūšių yra per 250 000, darosi aišku, kad naujų vaistų atradimui dar yra labai daug galimybių. Tik kaip? Vaistų kūrimo iš augalų procesą komplikuoja šie veiksniai:

augalas kaip biologinė sistema visada išlaiko savo biocheminės terpės lankstumą ir kintamumą – tai viena iš jo biologinio aktyvumo sąlygų. Yra duomenų, kad apie ketvirtis visų stebėtų efektų antrą kartą nebepakartojami, kai eksperimentas atliekamas laboratorijos sąlygomis (D. S. Fabricant and N. R. Farnsworth. Environmental Health Perspectives. 2001. 109: 1). Tokį rezultatų nepastovumą lemia ne tik labili augalo homeostazė, bet ir pačių tyrimų dizaino skirtingumai, augalinės medžiagos ženklinimo trūkumai ir nukrypimai (naudojant įvairius nestandartinius, pasenusius pavadinimus ir trumpinius);

augalų naudojimas farmacijai atskirose valstybėse reguliuojamas per įvairius šalių vidaus įstatymus, dažnai ribojančius rinkimą, patentavimą, eksportavimą. Jie labai skirtingi ir dažnai trukdo vystyti vaistus;

augalų surinkimas jų augimo vietose dažnai gali būti sudėtingas dėl specifinės geografinės zonos (aukštikalnės, privačios žemės ir t. t.), gana tikslaus idealaus surinkimo laiko intervalo (jei remiamasi etnomedicinos principais), augalo apsaugos statuso (jis gali būti saugomas, draudžiamas rinkti ar pan.).

Fitoterapiniai preparatai

Augalinėms gydomosioms medžiagoms vartoti yra daug būdų. Dažniausiai pasitaiko geriamosios formos (arbatos, nuovirai, ekstraktai). Kartais vartojamas ir visas augalas tiesiog suvalgant, suvalgant sudžiovinus arba spaudžiant sultis.

Arbatos, tai aktyviųjų medžiagų ekstrahavimas į vandenį. Infuzijos – tik užplikius, nuovirai – gerokai pavirus.

Maceratai – jie tinka gleivingiems augalams – vandeniu ar aliejumi užpylus smulkintą medžiagą ir painkubavus keliolika valandų ar dienų. Užpylus ir palaikius aliejuje (gerokai ilgiau, savaitėmis) gaunamas aliejinis maceratas arba fitolis.

Ekstraktai gaunami ekstrahuojant augalinę medžiagą, tam pasitelkiami metodai, išvardyti 1 lentelėje (adaptuota iš Ong ES. J Chromatogr B Analyt Technol Biomed Life Sci. 2004. 812. 23–33).

Jei tirpiklio vaidmenį atlieka acto rūgštis, gaunami actai.

Jei ekstrahuojama į cukrų ar medų, gaunami augaliniai sirupai.

Jei distiliuojama vandeniu ar vandens garais, gausime eterinio aliejaus ir vandeninio distilato – hidrozolio preparatus.

 

1 lentelė. Ekstrakcijos metodai, naudojami tirpikliai ir kiti veiksniai.

Metodas

 

Ultra-garsu

Sok-shleto aparatu Mikro bangomis Super-kritiniu CO2 Pagrei-tintai tirpikliu Skysčių su spaudimu Vandens su spaudimu Su surfaktantu
Tirpiklis Metanolis etanolis mišiniai Metanolis etanolis mišiniai Metanolis etanolis mišiniai CO2 Metanolis Metanolis Vanduo

Vanduo su surfaktantais

 

Temperatūra (°C) Kartais kaitinama Kartais 80–150 40–100 80–200 80–200 80–300 80–200
Slėgis - - Įvairiai 250–450 atm 100 barų 10–20 barų 10–50 barų

10–20 barų

 

Laikas 1 h 3–18 h 10–40 min 30–100 min 20–40 min 20–40 min 40–50 min 40–50 min

Skirtingi metodai lemia labai skirtingų produktų gavimą, pvz., tirpinant vandenyje, ekstrahuosime daugiau polinių molekulių, nes toks yra vanduo, o aliejus pritraukia nepolines molekules, spiritas – tiek polines, tiek nepolines, distiliuojant – su garais išlekia nedidelės, lakios molekulės.

Be geriamųjų formų, labai daug augalinių vaistų sunaudojama ant odos. Čia, greta kitų preparatų, plačiai taikoma aromaterapija jau paminėtais aromatingais eteriniais aliejais. Tam pasitelkiamas masažas, akupresūra, odos drėkinimas ir tepimas, naudojimas voniose ir vonelėse. Eteriniai aliejai dažniausiai skiedžiami baziniame augaliniame aliejuje, nes tai labai koncentruoti, sudėtingi ir galingi augaliniai preparatai. Keliais procentais eterinių aliejų papildžius bazines formules, gaminami kremai, tepalai, aliejai, losjonai. Labai svarbi ne tik aktyviosios medžiagos, bet ir nešančiojo augalinių (ar kartais sintetinių) aliejų ir sviestų mišinio, kremo, gelio ar tepalo kokybė, turtingumas. Ant odos taip pat gali būti vartojami ir švieži augalai – sutraiškytas lapas, sutrintos uogos – tiesiogiai ant žaizdos ar sumušimo ir pan.

Dar vienas vartojimo būdas yra inhaliacijos. Taip veikiama kvėpavimo sistema ir CNS, išgaunamas daugialypis poveikis, pasiekiama psichologinių efektų. Dažniausiai tam pasirenkami eteriniai aliejai dėl jų sudedamųjų dalių lakumo. Inhaliacijos, tinkamai pasirinkus ingredientus, labai tinka sinusitui, bronchitui gydyti.

Reikia paminėti ir apiterapiją – gydymą medumi ir kitais bičių produktais. Medaus savitų poveikių ir efektų tyrimams ir aprašymui skiriama daug studijų ir atskirų žurnalų.

Augaliniai preparatai ypatingi savo sudėtimi ir būtent tuo, kad juos, skirtingai nuo sintetinamų medikamentinių medžiagų, lemia ir formuoja daugybė veiksnių, pvz., rūšies variatetas (variantas), augalo augimo aplinka ir sąlygos (klimatas, dirvos sudėtis, augimo metu gautas saulės ir lietaus kiekis), nuėmimo laikas, žaliavos saugojimo ir apdorojimo veiksniai. Dažnai augalinių preparatų kokybę mes galime nustatyti organoleptiškai pagal skonį, spalvą, kvapą ar pan. Be to, kaip tyrimo metodas aprašytas ir išbandomasis preparato vartojimas stebint jo sukeliamus pojūčius. Modernioji fitoterapija dažnai remiasi senaisiais augalinių medikamentų tyrinėjimo būdais, tačiau nemažai naudoja ir modernius procesus, pvz., HPLC skysčių chromatografiją, dujų chromatografiją, UV/VIS (ultravioletinių / matomos šviesos spindulių spektrofotometriją) ar AA (atominės absorbcijos) spektroskopiją. Šiais metodais nustatoma augalo rūšis, aptinkamas bakteriologinis užterštumas, ištiriamas aktyvumas ir analizės sertifikatu charakterizuojama kiekviena augalinė materija. Proceso kokybę įvairiose šalyse prižiūri įvairios kontroliuojančiosios institucijos. Gaminant produktus turi būti užtikrinamas geros gamybos praktikos taisyklių laikymasis. Vis dėlto, kartais teigiama, kad augalinių preparatų gamyba neprižiūrima.

Augalinės medžiagos naudojimas ir fitoterapijos principai remiasi patirtimi. Tai ilgalaikė žmonijos sukaupta patirtis, kurios trūksta šiuolaikinėms medicinos šakoms ir priemonėms. Šimtai tūkstančių metų naudojimo yra didžiulis pranašumas, palyginti su keliomis dešimtimis metų patyrimo daugumos dabar mūsų gausiai vartojamų medikamentų istorijoje. Per šimtus tūkstančių metų žmonija išmoko atpažinti, įvairiausiais būdais prisitaikyti ir panaudoti augalus, įskaitant ir turinčius toksinį poveikį. Didžiausia kliūtis šiems preparatams dar plačiau prigyti dabar yra patikimų (kaip mes tai suprantame) žinių apie panaudojimą trūkumas. Galima numanyti, kad tūkstantmečių naudojimo metu ūmus toksinis poveikis neturėjo likti nepastebėtas, tačiau lėtiniai apsinuodijimo simptomai dėl rašytinių dokumentavimo priemonių trūkumo galėjo likti nedokumentuoti. Be to, augalams evoliucionuojant juose atrandama vis naujų antrinio metabolizmo medžiagų, kurios, nuolat kisdamos, savo sąrašo ilgiu gerokai lenkia sintetinių medžiagų registrus.

Sparčiai vystantis didelių apimčių atrankinių tyrimų galimybėms darosi įmanoma vienu metu sistemingai patikrinti daug kandidatinių medikamentų in vitro, todėl galima spėti, jog greitai pradinių duomenų apie daugelio biologinių ir sintetinių medžiagų poveikį ir toksiškumą labai padaugės. Tačiau čia tik prasideda medikamento kūrimas. Štai JAV kiekvienai 10 000 substancijų (dažniausiai sintetinių), kurios jau buvo biologiškai įvertintos (dažniausiai in vitro), tik 20 patikrinama antrame etape – gyvūnų modeliuose, ir tik 10 iš jų išbandoma klinikiniu būdu, ir galiausiai tik viena pasiekia JAV vaistų ir maisto administraciją (FDA) su pardavimo paraiška. Šiam procesui prireikia maždaug 10 metų ir tai kainuoja apie 231 milijoną USD (Vagelos PR. Science. 1991. 252: 1080–1084).

Taigi opi problema – finansavimas. Daugybę fitoterapinių preparatų studijų laboratorinių gyvūnų modeliuose inicijuoja ir finansuoja valstybinės institucijos, pvz., Nacionalinis vėžio institutas (JAV) ir Centrinis vaistų tyrimų institutas (Indija). Taip buvo atrastas taksolis ir kampotecinas (Wall ME, Wani MC. J Ethnopharmacol 1996. 51: 239–254), o neseniai ir anti-ŽIV vaistas – kalanolidas A. Šiuo metu daug tiriama vėžio ir ŽIV gydymo kryptimis, pereita prie testavimo in vitro, žmogaus tumorų ląstelių linijų kolekcijoje ir panašiuose modeliuose. Šia prasme augalinė medžiaga patraukli ne tik savo veiklumu ir saugumu, bet ir savo atsinaujinimo galimybe. Juk augalai gali teikti gydančiąsias molekules nenutrūkstamai ir neribotai.

Kurios iš daugelio medžiagų vertos išsamaus patikrinimo yra vienas pagrindinių farmacinių kompanijų keliamų klausimų. Bet dėl augalinių preparatų kyla ir dar daugiau klausimų: kur gauti žaliavos, kaip ją standartizuoti, ypač kai surinkimas ir apdorojimas remiasi etnomedicininėmis žiniomis. Tai, suprantama, įveikiama problema, nes kai kurie vaistai iš augalinių komponentų visgi atsirado (D. S. Fabricant, N. R. Farnsworth. Environmental Health Perspectives. 2001. 109).

Paplitimas pasaulyje

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skaičiuoja, kad apie 80 procentų žmonių daugelyje Azijos ir Afrikos valstybių naudoja augalinius vaistus. Dažniausiai tai susiję su sintetinių vaistų neprieinamumu žmonėms, kurie gyvena už mažiau nei 2 JAV dolerius per parą. Augaliniai medikamentai populiarūs ir Europoje. Vokietijoje, Prancūzijoje paplitusi savigyda: vaistinėse, greta receptinių vaistų, gausiai parduodami eteriniai aliejai, ekstraktai, arbatos. Jie populiarūs, dažnai vartojami be paskyrimo, remiantis patarimais ir kolektyvine visuomenėje egzistuojančia patirtimi. Reikėtų paminėti ir fitoterapijos giminaitės, aromaterapijos, kurios esminis ypatumas yra eterinių aliejų naudojimas gydymui, visavertį pripažinimą Prancūzijos sveikatos priežiūros darbuotojų lavinime ir darbe. Prancūzijoje gydymą eteriniais aliejais skiria gydytojas, yra gydytojo-aromaterapeuto specializacija, o tam tikrose situacijose (pvz., vaikiškų infekcijų gydymui) šie preparatai išvis išstumia chemines alternatyvas. D. Britanijoje paliatyviosios medicinos ir kituose sektoriuose, greta kitų metodų, plačiai taikomas ir sėkmingai naudojamas aromaterapinis masažas. Indijoje augaliniai vaistai tokie svarbūs, kad jiems reguliuoti yra įkurtas atskiras valdymo skyrius Sveikatos ir šeimos gerovės ministerijoje. Taip pat ten įsteigta ir Nacionalinė medicininių augalų taryba. Mūsų visuomenėje gydomųjų preparatų gaminimas namuose, savigyda ir panašūs procesai populiarėja ir užima vis daugiau erdvės gyvenime ir žiniasklaidoje.

Saugumas

Neturėtume galvoti, kad augaliniai preparatai be išimčių saugūs ir juos visus galima drąsiai vartoti. Anaiptol. Yra žinoma nemažai žolinių preparatų keliamų šalutinių poveikių, o tokių preparatų vartojimas pagal metodikas pasirenkamas labai atsargai ir atidžiai (Talalay P. Talalay P. Academic Medicine, 2001, 76: 238). Apsisprendžiant, kaip naudoti, svarbus yra ir sveiko proto principas – daugelį klaidų ir pavojų nujaučiame dėl savo intuicijos, patirties ir bendrųjų žinių. Būtina prisiminti, jog vartojant augalinius preparatus gali pasitaikyti ir gyvybei pavojingų ar net mirtinų komplikacijų. Taip dažniau nutinka naudojant įvairiai pažeistus ar sufalsifikuotus preparatus ir nežinant ar nepaisant esminių vartojimo principų ir augalinės medžiagos galimos sąveikos su kitais vaistais (Elvin-Lewis M. 2001. Journal of Ethnopharmacology 75 : 141–164).

Mokslininkų bendruomenėje ir tarp sveikatos priežiūros darbuotojų aiškiai suvokiama, kad fitoterapija gali būti panaudota sėkmingam gydymui: išvengiant sintetinių medžiagų keliamų pavojų ir šalutinio poveikio, paprasčiau, ekonomiškai prasmingiau ir netgi taikliau. Tačiau tam keliama būtina sąlyga – turi būti atlikta pakankamai dvigubai aklų klinikinių studijų, kuriose būtų ištirtas kiekvieno fitoterapinio preparato saugumas ir efektyvumas (Vickers AJ. 2007. Soc Integr Oncol 5:125–9).

Natūralūs preparatai gali sąveikauti su vartojamais sintetiniais vaistais ir paveikti toksiškai, gali būti užteršti ir todėl pavojingi, gali būti netaisyklingai vartojami ir todėl kelti pavojų. Kai kuriose situacijose fitoterapija gali būti ignoruojant vartojama vietoj sintetinių vaistų ten, kur pastarieji suveiktų efektyviai ir saugiai (Ernst E. 2007. „Herbal medicines: balancing benefits and risks“. Novartis Found. Symp. 282: 154–67; discussion 167–72, 212–8). Kaip pavyzdį galima paminėti Ginko biloba preparatus, kurie naudojami dėl teigiamo poveikio daugeliu atvejų, tačiau jie skystina kraują ir kartais vartotojams gali sukelti kraujavimą. Jei kartu vartojami ir salicilino turintys (pvz., baltojo gluosnio) preparatai ar tiesiog sintetinis aspirinas, labai padidėja kraujavimo grėsmė. Dalis fitoterapijoje naudojamų augalų turi dirginantį, aktyvuojantį arba toksinį poveikį kepenims, pvz., taukės ar jonažolės preparatai (Wenk M ir kt. Br J Clin Pharmacol. 2004. 57: 495-9). Tokį poveikį svarbu vertinti, nes jis lemia kitų medikamentų farmakokinetiką ir poveikį. Substancijos, kurios dirgina ar veikia toksiškai, mažomis dozėmis maišomos į fitoterapinių preparatų mišinius.

Standartizavimas tikrosios fitoterapijos preparatams yra neįprastas. Galima standartizuoti praskiedimą (augalinės kilmės medžiagų santykį su skiedikliu galutiniame preparate). Tačiau standartizuoti veikliosios medžiagos kiekio dažnai nepavyksta ir net nesistengiama, nes, kaip minėta, augalinės žaliavos sudėtis nepastovi ir plastiška. Kartais pasitelkiama chromatografija ir tiksliai išmatuojami veikliųjų medžiagų kiekiai atskirose partijose. Tada tampa įmanoma ir atitinkamai skiesti arba dozuoti preparatus vartojimo metu. Galima standartizuoti ir pagal vieną, vadinamąjį „signalinį“, cheminį ingredientą. Būtina pabrėžti, kad net tiriant tiksliausiais metodais, dalis veikliųjų medžiagų lieka neatpažintos, o dalis, nors jų randama mažai ar labai mažai, atlieka esminius vaidmenis augalinės medžiagos veikimo spektre. Todėl lieka neaišku, pagal ką standartizuoti ir ar išvis standartizuoti. Gydančiosios augalinės substancijos plastiškumas, gebėjimas atspindėti aplinkos pokyčius, klimato kaitą, laikmetį turėtų būtų priskiriami prie pranašumų net jei negebame to tiksliai išmatuoti ir apčiuopti.

Pagrindinės fitoterapija gydomų ligų grupės: vėžiniai susirgimai, uždegiminės ligos, infekcijos, odos ligos.

Fitoterapija yra plačiausiai vėžiu sergančių pacientų naudojama papildomoji arba alternatyvioji gydymo metodika. Beveik 60 % ligonių naudoja augalinius medikamentus greta įprastų cheminių. Čia, kaip ir kitur, augalinių preparatų naudojimas siejamas ir dažnai tapatinamas su sveika, daug augalinio turinio turinčia mityba.

Renesansą išgyvena eteriniai aliejai bei kiti augaliniai preparatai antimikrobinėje kovoje, kur antibiotikai vis dažniau nebesuveikia. Tai ypač pasakytina apie meticilinui atsparių stafilokokų grupę (MRSA), vankomicinui atsparius enterokokus, multiatsparius pseudomonus, ESBL gaminančią E. coli, grybelines infekcijas. 1 paveiksle matyti, kaip įvairūs eteriniai aliejai veikia mikrobinį augimą (trijų hospitalinių kiekvienos rūšies štamų), palyginti su įprastais dezinfektantais (Patrick H. ir kt. Journal of Cranio-Maxillofacial Surgery, 37: 392-397).

 1

1 pav. Mikroorganizmų jautrumas eteriniams aliejams ir įprastiems dezinfektantams.

Palyginimai su antibiotikais kol kas nedrąsūs, nes eterinių aliejų vartoti peroraliai nerekomenduojama. Todėl ir apsiribojama mikroorganizmų naikinimu ligoninių ir kitų įstaigų ore, ant paviršių, išorinėse žaizdose, nudegimuose ir pan. Net ir taip smarkiai ribojant panaudojimo kelius, augalų eteriniai aliejai, kaip augalo imuninės sistemos koncentratas, įgyja vis daugiau pritaikymo sričių ir vis labiau įsitvirtina klinikoje ir kasdieniame gyvenime.

Poveikis, kurį sukelia augaliniai preparatai, skirtingai nuo cheminių medikamentų, būna daugialypis ir kompleksinis. Todėl jį apžvelgsime irgi kompleksiškai, prie kiekvieno, plačiau naudojamo augalo.

Šventasis bazilikas (Ocimum sanctum (Tulsi)) naudojamas dėl antrinių metabolitų polifenolių, flavonoidų ir kitų medžiagų, kurios apsaugo DNR. Tai buvo pademonstruota žmogaus plaučių vėžio ląstelių linijoje HepG2, kur baziliko lapų ekstraktas sumažino DNR oksidacinį stresą neutralizuodamas azoto oksido ir superoksido anijonus (D Gülçin ir kt. Phytother Res. 2007. 21: 54-61). Panašiai baziliko preparatas smarkiai sumažino benzopireno sukeliamą neoplaziją (pelių skrandžio karcinomą) ir benzeno sukeliamų hepatomų vystymąsi. Tiek in vitro, tiek in vivo šie ir panašūs poveikiai įrodyti daugelyje studijų. Ajurvedos medicina šiuos šventu laikomo augalo (kaip ir lotyniškajame pavadinime) poveikius taip pat gausiai aprašo. Yra ir duomenų apie baziliko imunomoduliacines savybes: jame esančios kofeino ir p-kumarino rūgštys žmogaus periferinio kraujo mononuklearų modelyje sukelia proliferaciją, citokinų produkcijos pagausėjimą ir genų raiškos pokyčius, kurie priklauso nuo dozės. Tirtas ir viduląstelinis šio poveikio mechanizmas – jame dalyvauja ERK2 MAP-kinazė (K. D. Tsai ir kt.). Na o aromaterapijos krašte Provanse bazilikų eterinis aliejus lašinamas ant cukraus ir vartojamas kaip migdomasis vaistas, savigydos principais. Taip baziliko veikliosios medžiagos atsistoja į svarbią vietą adaptogenų sąraše su daugybe fizinių, emocinių, cheminių ir antiinfekcinių poveikių.

2

2 pav. „Radikalus gaudančios“ augalinės kilmės molekulės. (Lucélia Tavares ir kt., Molecules 2010, 15(4), 2576-2592).

Alijošius (Aloe barbadensis (Aloe vera)) plačiai naudojamas maistui, tinka virškinimo trakto ligoms gydyti. Kaip rodo tyrimai, taip pat navikiniam procesui stabdyti. Pirmą kartą alijošiaus gydomoji galia paminėta 1552 prieš Kristų, Egipto rašmenyse. Šiandien yra atlikta daug toksikologinių ir farmakologinių studijų. Veikia paviršinius odos ir gleivinės defektus, skatina gijimą ir regeneraciją, mažina uždegimą, niežulį ir skausmą, drėkina, slopina alergines reakcijas. Žaizdų gijimo poveikis vertas ypatingo dėmesio ir plačiai taikomas klinikoje, kosmetologijoje, farmacijoje ir kulinarijoje (apžvelgta čia: Maenthaisong R. ir kt. Burns. 2007. 33(6): 713-8).

Laboratorinių gyvūnų modeliuose alijošius saugo epitelio sluoksnį, gerina žaizdų gijimą. Dauguma šios informacijos publikuojama recenzuojamuose moksliniuose Indijos, Kinijos, Vidurio Rytų žurnaluose. Tai mažiau pripažinta, bet dažnai išsami informacija ir įrodymai, pvz., 3 paveiksle (Paichit Inpanya ir kt., 2012 Biomed. Mater. 7 035008).

3

3 pav. Žaizdos gijimas su alijošiaus / fibrino gelio plėvele arba be jos.

Tikrųjų skaistminių (Vitex agnus-castus) preparatai, standartizuoti pagal aktyviąją medžiagą, parduodami kaip maisto papildai (yra ir vaistinių preparatų) ir plačiai naudojami. Jų naudojimas istorijoje minimas 400 metų prieš Kristų, labiausiai Viduržemio jūros regione. Jau tada skaistminių preparatams buvo priskirtas moters vaisingumo reguliavimas ir reprodukcinės funkcijos homeostazė. Preparatais ir šiandien reguliuojama moterų endokrininė sistema: mažinami priešmenstruaciniai reiškiniai, amenorėja, nevaisingumas, menopauzė (Veal ir kt., Complement Ther Nurs Midwifery. 1998;4: 3-6; Halaska ir kt., Ceska Gynekol. 1998; 63(5):388-92; Loch ir kt., J Womens Health Gend Based Med. 2000; 9(3):315-20; Schellenberg BMJ. 2001; 322(7279):134-7; Liu ir kt., J Agric Food Chem. 2001; 49(5):2472-9). Šis augalas sukaupia daug fitoestrogenų (Jarry ir kt., Planta Med. 2003; 69(10):945-7), kurie ir sukelia estrogeninius efektus (Liu ir kt., J Agric Food Chem. 2001; 49(5):2472-9), slopindami prolaktino sintezę hipofizėje (Sliutz ir kt., Horm Metab Res. 1993; 25(5):253-5), trumpindami geltonkūnio fazę ir balansuodami hormonų disbalansą (geltonkūnio fazės progesterono sintezę) (Milewicz ir kt., Arzneimittelforschung. 1993; 43(7):752-6). Nedidelės Vitex dozės (

4

4 pav. Komercinis maisto papildas su Vitex, visa augalo medžiaga.

Bosvelijų arba Frankinsenso dervos (Boswellia carteri) naudojimo istorija siekia 3000 metų prieš Kristų. Aprašyta, kaip Frankinsensas buvo vežamas iš Arabijos į Egiptą ir Romą, naudojamas smilkymams, o po to jo išgavimas smarkiai pagausėjo ir pradėta terapija opaligėms, odos ligoms, burnos ertmės priežiūrai (Hillson, JR. Soc Med. 1988; 81(9): 542-3). Studijoje, atliktoje 1991 metais, aprašytas ir Frankinsenso vėžį slopinantis poveikis, jau žinomas iš istorinių įrašų. Būtent, įrodomas Frankinsenso pajėgumas slopinti topoizomerazę II vėžinėse pelės leukemijos ląstelėse. Panašiai veikia citostatikai etopozidas ir aklarubicinas (Wang ir kt., Zhongguo Yao Li Xue Bao 1991; 12(2):108-14). Iš medžio dervos išgaunami bosvelinės rūgšties pentacikliniai triterpenai topoizomerazes I ir II alfa slopina stipriau nei kamptotecinas, amsakrinas ar etopozidas (Syrovets ir kt., Mol Pharmacol. 2000; 58(1): 71-81). Bosvelinė rūgštis slopina vėžio ląstelių proliferaciją sukeldama apoptozę. Tai vyksta dėl kaspazių-3/8/9 aktyvavimo ir PARP suskaidymo. Šie procesai gausiai tyrinėti ir aprašyti daugelyje ląstelių modelių: HT-29 ląstelėse (Liu ir kt., Carcinogenesis. 2002; 23(12): 2087-93), leukemijos ląstelėse HL-60, K 562, U937, MOLT-4, THP-1 ir smegenų vėžio ląstelėse LN-18, LN-229 (Hostanska ir kt., Anticancer Res. 2002;2 2(5): 2853-62). Be to, bosvelinė rūgštis galingai veikia slopindama uždegimą, blokuodama leukotrienus/5-lipoksigenazę. Ši sistema svarbi ne tik uždegimo progresavimui, bet ir vėžio augimui (Safayhi ir kt., J Pharmacol Exp Ther. 1997; 281: 460-3; Abe and Yoshimoto, Nippon Yakurigaku Zasshi. 2004; 124(6): 415-25; Sun ir kt., Carcinogenesis. 2006; 27(9): 1902-8; Fan ir kt., J Altern Complement Med. 2005; 11: 323-31). Taip ilgalaikė patirtis leidžia priskirti Frankinsensą prie esminių augalinių vėžį slopinančių preparatų (McGuffin, American Herbal Products Association’s Botanical Safety Handbook. CRC Pr Inc., 1997). Bosvelijų ekstraktas parduodamas kapsulėmis ir vartojamas į vidų 400 mg (3×per dieną) dozėmis. Panašiai veikia ir eterinis dervos aliejus.

5

5 pav. Frankinsenso derva.

Mira (Commiphora molmol) naudojama ir aprašoma labai ilgus amžius. Tai ypač garbinama medžio derva, kuriai, greta psichologinių ir ritualinių poveikių, priskiriami teigiami efektai infekcijų, skausmo, tinimo, burnos ertmės ligų atvejais. Mokslinių duomenų irgi yra: įrodytos Miros uždegimą slopinančios, antitrombotinės, antiparazitinės ir antioksidacinės savybės (Tariq ir kt., Agents Actions. 1986; 17: 381-2; Olajide Phytother Res. 1999; 13: 231-2; Haridy ir kt. J Egypt Soc Parasitol. 2003; 33: 917-24; Racine and Auffray, Fitoterapia. 2005; 76: 316-23). Miros dervos ekstrakto apoptotinės ir antiproliferacinės savybės buvo aprašytos plaučių, kasos, krūties ir prostatos vėžinių ląstelių linijose (Shoemaker ir kt., Phytother Res. 2005; 196: 49-51). Miros skyrimas laboratoriniams gyvūnams įrodė tumorocidinius poveikius, prilygstančius citostatiko ciklofosfamido efektams (Qureshi ir kt., Cancer Chemother Pharmacol. 1993; 33(2): 130-8). Tiriant šios dervos saugumą, parodyta, kad, pvz., žiurkėms sušeriant 1 g/kg 2 savaites, sukeliama hepatonefropatija, leukopenija, anemija, miozitas ir mirtis (Omer ir kt., Vet Hum Toxicol. 1999; 41(4):193-6). Bet tai labai didžiulė dozė, kurios paprastai suvartoti nepavyktų. Kitame tyrime ožkoms skyrus 250 mg/kg toksinio poveikio negauta, o paskyrus 1–5 g/kg per dieną, atsirado gelta, ataksia, kvėpavimo sutrikimai ir kt. (Omer and Adam, Vet Hum Toxicol. 1999;41(5): 299-301). Žmonėms 3 dienas skiriant po 10 mg/kg miros pašalinių reiškinių nekilo, o šistostomiazė buvo išgydyta (Sheir ir kt., Am J Trop Med Hyg. 2001; 65(6): 700-4). Panašiai suveikė ir 600 mg miros – peroraliai per 6 dienas buvo išgydytas Dicrocoelium dendriticum parazitas (Al-Mathal and Fouad. J Egypt Soc Parasitol. 2004; 34(2):713-20). Paviršinis miros preparatų naudojimas yra laikomas saugiu, o štai nėštumo metu vartoti griežtai nerekomenduojama (McGuffin, American Herbal Products Association’s Botanical Safety Handbook CRC Pr Inc., 1997; Bundesinstitut fur Arzneimittel und Medizinprodukte. The Complete German Commission E Monographs: Therapeutic Guide to Herbal Medicines Lippincott Williams & Wilkins; 1998. Herbalgram online database). Deriniuose Miros preparatai naudojami nedidelėmis dozėmis.

6

6 pav. Smilkoma miros derva.

Muskato ir jam giminiško mace prieskonių (abu gaunami iš Myristica fragans augalo) svarba maisto gamyboje nenuginčijama. Tačiau mokslinėse studijose pademonstruotas ir vėžį slopinantis veikimas: 3-metilcholantreno sukeltos gimdos karcinomos ir kituose modeliuose (Hussain and Rao, Cancer Lett. 1991; 56(1):59-63; Cancer Lett. 1991; 56(3): 231-4). Muskato myristicinas slopina daugelio linijų vėžio ląstelių proliferaciją (Park ir kt., Cancer Lett. 1998 15; 127(1-2): 23-8; Zheng G Q ir kt., Carcinogenesis. 1992; 13(10): 1921-3). Šie du prieskoniai yra galingi uždegimą slopinantys agentai (Ozaki ir kt., 1989), turi stiprių antimikrobinių savybių (Orabi K Y ir kt., J Nat Prod. 1991; 5 4(3):8 56-9), detoksikuoja / apsaugo kepenis LPS pažeidimo modelyje ir mažina cholesterolio koncentraciją (Singh A and Rao AR. Food Chem Toxicol. 1993; 31(7): 517-21; Morita T ir kt., J Agric Food Chem. 2003; 51(6): 1560-5; Ram A ir kt., J Ethnopharmacol. 1996; 55(1): 49-53). Nedidelės dozės yra saugios, o galimi šalutiniai reiškiniai pasireiškia viršijus 5 g per dieną dozę. Pasireiškia haliucinacijos, orientacijos sutrikimai, svaigulys, slopinimas, koma. Todėl naudojimas ribojamas iki 300 mg/kg per dieną (McGuffin, American Herbal Products Association’s Botanical Safety Handbook CRC Pr Inc., 1997; Hallstrom H and Thuvander A, Nat Toxins. 1997; 5(5): 186-92; Kelly B D ir kt., Schizophr Res. 2003; 60(1): 95-6; Grover J K ir kt., Methods Find Exp Clin Pharmacol. 2002; 24(10): 675-80).

7

7 pav. Vienas riešutas, du produktai: muskatas ir mace.

Senos lapai (Senna alexandria) naudojami konstipacijoms gydyti, skatina peristaltiką (Wilkins and Hardcastle, Br J Surg. 1970; 57(11): 864; Godding E W, Pharmacology. 1988;36 Suppl 1:230-6; Lamphier and Ehrlich, Am J Gastroenterol. 1957; 27(4):381-4). Aktyviosios medžiagos – senozidai – yra netoksiškos, o kitos augalo sudedamosios dalys gali sudirginti žarnyną (Hietala ir kt., Pharmacol Toxicol. 1987; 61(2):153-6; Staumont G ir kt., Pharmacology. 1988; 36 Suppl 1:49-56). Gausus senos lapų naudojimas didina storosios žarnos vėžio riziką (Mascolo ir kt., Dig Dis Sci. 1999; 44(11):2226-30; Mereto E ir kt., Cancer Lett. 1996; 101(1): 79-83; van Gorkom B A ir kt., Digestion. 2000; 61(2): 113-20), pažeidžia kepenis (Sonmez A ir kt., Acta Gastroenterol Belg. 2005; 68(3): 385-7; Stickel F ir kt., Gastroenterol. 2001; 39(3): 225-32, 234-7), trikdo kitų medikamentų įsisavinimą (Fugh-Berman A, Lancet. 2000; 355(9198): 134-8) bei gali sukelti sunkių alerginių reakcijų (Spiller H A ir kt. Ann Pharmacother. 2003;37(5):636-9; Marks G B ir kt., Am Rev Respir Dis. 1991; 144(5): 1065-9; Helin T and Makinen-Kiljunen S. Allergy. 1996; 51(3):181-4). Šio augalo vartojimas ribojamas asmenims su žarnyno praeinamumo sutrikimais, hemorojumi, vaikams iki 12 metų (McGuffin, American Herbal Products Association’s Botanical Safety Handbook CRC Pr Inc., 1997).

8

8 pav. Senos lapų arbata.

Rozmarino lapų (Rosmarinus oficinalis) ekstraktas ar eterinis aliejus kulinarijoje naudojami labai seniai, be to jie pasitelkiami gydant raumenų skausmą, virškinimo sutrikimus, aterosklerozę, alopecijas, bakterines infekcijas. Kai kurios sudedamosios medžiagos turi vėžį slopinančių savybių: pvz., kamosolis (fenolinis darinys) eksperimentiniuose modeliuose letališkai veikia ūmios limfoblastinės leukemijos ląsteles (Dorrie J ir kt., Cancer Lett. 2001; 170(1):33-9), epitelines ląsteles (Mace K ir kt., Arch Toxicol Suppl. 1998; 20:227-36), storosios žarnos vėžio ląsteles (Moran A E ir kt., Cancer Res. 2005; 65(3): 1097-104). Rozmarinų ekstratas slopina krūties vėžio tumorogenezę žiurkėse (Singletary K ir kt., Cancer Lett. 1996; 104(1):43-8). Istoriškai per dieną reikėtų suvartoti 4–6 g rozmarino lapelių. Tinka tiek vidiniam naudojimui, kai, pvz., pasireiškia dispepsija, tiek išorinėms aplikacijoms: reumatinėms ligoms, cirkuliacijos sutrikimams gydyti. Šalutinių poveikių nežinoma. Naudojamos infuzijos, milteliai, išdžiovinti ekstraktai ir kiti galeniniai preparatai (McGuffin, American Herbal Products Association’s Botanical Safety Handbook CRC Pr Inc., 1997). Pastebėtas gimdos susitraukimus sukeliantis poveikis, todėl nėštumo metu nerekomenduojamas.

9

9 pav. Rozmarino lapo pjūvis su eterinio aliejaus lašeliais (Iš atlaso „Secretory structures of aromatic and medical plants“).

Eukalipto lapai (Eucalyptus globules) plačiai naudojami tiek ekstraktų, tiek eterinių aliejų forma. Pagrindinės gydymo sritys apima viršutinių kvėpavimo takų uždegimą, gripą, bronchitą, artritą ir kitus skausmus bei negalavimus. Įvairios eukaliptų veislės ir variantai bei įvairiai paruošti preparatai visi veikia daugiau ar mažiau antibakteriškai (Warnke P H ir kt., Phytomedicine. 2006; 13(7):463-7; Schelz Z ir kt., Fitoterapia. 2006; 77(4):279-85; Salari M H ir kt., Clin Microbiol Infect. 2006;12(2):194-6) ir slopina uždegimą (Zhao W ir kt., Zhongguo Zhong Yao Za Zhi. 2006; 31(4):319-22).

10

10 pav. Eukaliptą (žievę, lapus ir kt. augalo dalis) plačiai naudoja Australijos aborigenai.

Imbieras (Zingiber officinale) šimtmečiais naudotas kulinarijoje ir medicinoje. Jo ekstraktas arba išskirtos atskiros sudedamosios dalys pasižymi labai įvairiu poveikiu, įskaitant trombocitų agregacijos mažinimą (Young H Y ir kt., Am J Chin Med. 2006; 34(4): 545-51), uždegimą, skausmą slopinantį poveikį, hipoglikeminį efektą (Ojewole J A. Phytother Res. 2006; 20(9):764-72; Aktan F ir kt., Planta Med. 2006;72(8):727-34), anti-mikrobinį ir antihelmintinį veikimą (Gupta S and Ravishankar S, Foodborne Pathog Dis. 2005; 2(4): 330-40; Iqbal Z ir kt., J Ethnopharmacol. 2006 30; 106(2): 285-7), oksidacinių procesų ir lipemijos mažinimą (Bhandari U ir kt., J Ethnopharmacol. 2005; 97(2): 227-30; Kadnur S V and Goyal R K. Indian J Exp Biol. 2005; 43(12):1161-4), grybelį slopinančias savybes (Wang H and Ng T B, Biochem Biophys Res Commun. 2005; 336(1): 100-4) ir artritą švelninantį poveikį (Shen C L ir kt., J Med Food. 2005; 8(2): 149-53). Šis augalas suveikia daugelyje eksperimentinių modelių, pvz., anglies tetrachlorido sukeltos pelių kepenų intoksikacijos (Yemitan OK and Izegbu MC, Phytother Res. 2006), diabeto, nugaros smegenų pažeidimo (Kyung K S ir kt., Eur J Neurosci. 2006; 24(4): 1042-52). Be to, jis sumažina pykinimą ir vėmimą (ir nėščioms moterims) (Boone S A and Shields K M, Ann Pharmacother. 2005; 39(10):1710-3; Bryer E. A J Midwifery Womens Health. 2005; 50; Chaiyakunapruk N ir kt., Am J Obstet Gynecol. 2006; 194(1): 95-9). Imbieras ir jo sudedamosios dalys slopina angiogenezę (Kim E C ir kt., Biochem Biophys Res Commun. 2005; 335(2): 300-8), sukelia žmogaus vėžinių ląstelių apoptozę (Wei Q Y ir kt., J Ethnopharmacol. 2005; 102(2): 177-84) ir mažina tiek chemiškai sukeltą, tiek spontaninę auglių tumorogenezę (Katiyar S K ir kt., Cancer Res. 1996; 56(5): 1023-30; Chun K S ir kt., Oncol Res. 2002; 13(1): 37-45; Surh Y J ir kt., J Environ Pathol Toxicol Oncol. 1999; 18(2): 131-9) (Nagasawa H ir kt., Am J Chin Med. 2002; 30(2-3):195-205).

11

11 pav. Imbieras.

Cinamonas (Cinnamomum cassia) ne tik maistui suteikia aromato ir skonio, bet ir slopinamai veikia vėžines ląsteles (Schoene NW ir kt., Cancer Lett. 2005; 230(1): 134-40), naikina mikrobus (Ooi LS ir kt., Am J Chin Med. 2006; 34(3):511-22), grybelį (Cheng Y ir kt., Brain Res. 2006), moduliuoja diabeto eigą (Verspohl E J ir kt., Phytother Res. 2005;19(3):203-6) ir hipertenziją (Preuss H G ir kt., J Am Coll Nutr. 2006; 25(2): 144-50). Jo alergizuojančios ir dirginančios molekulės jautriems žmonėms gali sukelti stomatitą (Hurlimann AF and Wuthrich B, Hautarzt. 1995;46(9):660-1; Bousquet PJ ir kt., Arch Dermatol. 2005; 141(11): 1466-7; Drake TE and Maibach HI, Arch Dermatol. 1976; 112(2): 202-3) Paprastai pasirenkama 2–4 g per dieną dozė (The Complete German Commission E Monographs: Therapeutic Guide to Herbal Medicines Lippincott Williams & Wilkins; 1998. Herbalgram online database). Nevartotinas nėštumo metu (McGuffin, American Herbal Products Association’s Botanical Safety Handbook CRC Pr Inc., 1997).

12

12 pav. Cinamono medžio žievė.

Mūsų instituto mokslininkų patirtis fitoterapinių preparatų tyrinėjimuose ilgalaikė, tikriausiai naujausius tyrimus šioje srityje paskelbė kolega dr. Audrius Vasiliauskas. Jis tyrė skrandžio ir dvylikapirštės žarnos gleivinės oksidacinių procesų reguliaciją ir pusiausvyrą, dėl kurios sutrikimų atsiranda pažeidimų. Daugeliui tokių atvejų gydymui pasitelkiami antioksidaciniai medikamentai. Ir šiuo atveju, paskyrus paprastojo kaštono (Aesculus hippocastanum (L.)) bei pelkinės vingiorykštės (Filipendula ulmaria (L.) Maxim) žiedų tinktūrų, buvo įvertintas jų apsauginis poveikis žiurkių eksperimentinės opaligės modelyje bei in vitro. Pastebėtas ir aprašytas abiejų tinktūrų antioksidacinis poveikis bei teigiamas poveikis gleivinei. Gauti duomenys pagrindžia minėtų augalų tinktūrų vartojimo galimybes ligoniams, sergantiesiems gastroduodeninės srities ligomis.

13

13 pav. Komercinis preparatas – pelkinės vingiorykštės žolė.

Sėkmės (ir ne tik) istorijos:

Izobutinilamidas

Mokslininkų grupė vienos etnomedicininės ekspedicijos metu lankėsi pas praktikuojantį Meksikos liaudies medicinos gydytoją ir šis davė jiems išbandyti vieną medikamentą. Tai buvo dantų skausmo gyduoliu vadinamo augalo šaknies gabaliukai. Vienas iš grupės pabandė ir netrukus patyrė stiprų, vietinį nuskausminamąjį poveikį (užtrukusį apie 60 min). Pagaminus 50 % ekstraktą etanolyje, jis buvo išbandytas acto rūgšties pažeidimo pelių modelyje. Vienos iš ekstrakto frakcijų ED50 buvo 19,04 mg/kg, o morfijaus ED50 2,0 mg/kg. Substancija buvo išgryninta ir susintetinta per savaitę. Pradinė medžiaga buvo iš augalo Heliopsis longipes, o sintetinta medžiaga pavadinta afininu (spilantoliu). O juk viskas prasidėjo nuo etnomedicininės istorijos… Taip bendromis farmakognostų, chemikų, farmakologų ir botanikų pastangomis pavyko sukurti naują vaistą per mažiau nei dvi savaites (Shefali Arora ir kt. Chem. Pharm. Res., 2011, 3(5): 145-150).

Kelinas

Astma sergantis mokslininkas Roger Edward Altounyan ieškojo, kas iš nesteroidinių vaistų gali jam padėti ištikus astmos priepuoliui. Jis pats tyrė, įkvėpdavo ir aprašė daugybę etnomedicinos veikaluose aprašytų substancijų. Jis išbandė ir iš dantikrapščių amių (Ammi visnaga arba Khella) išskyrė keliną, kuris po to JAV buvo plačiai naudojamas bronchodilatacijai sukelti, kol buvo pastebėtas ilgalaikio vartojimo šalutinis poveikis: pykinimas ir vėmimas. 1955 m. grupė Anglijos mokslininkų pasiryžo sintezuoti šalutinių poveikių nesukeliantį analogą, kuris padėtų bronchospazmo gydymui. Taip buvo sintezuotas chromolinas, stabilizuojantis ląstelių membranas plaučiuose ir apsaugantis nuo alergenų sukeltos bronchokonstrikcijos alerginės astmos pacientams. Panašiai tos pačios struktūros pagrindu vėliau gimė ir antiaritmikas amiodaronas.

Duomenų bazė

Kaip vienas iš sistemingiausių bandymų panaudoti etnomedicinines žinias ir medžiagas gali būti pateikiama 1985-ųjų PSO programa – „Iniciatyva vaisingumą reguliuojantiems augalams atrasti“ (angl. The Task Force on Plants for Fertility Regulation) (http://whqlibdoc.who.int/publications/1988/9241561203_(chp13-15).pdf). Ja buvo siekiama pasinaudoti etnomedicininiais duomenimis ir atrinkti augalus, kurie veikia žmogaus reprodukcinę sistemą, pvz., sukelia gimdos susitraukimus, apsaugo nuo pastojimo, sukelia menstruacijas. Ilgalaikio vartojimo saugumas buvo būtina sąlyga. Norėta atrasti ir naudoti oraliai vartojamas, aktyvias substancijas, kurios veiktų kaip kontraceptikai, bet nesukeltų estrogininio, kortikosteroidinio ar šiaip toksinio poveikio. Paieškos vyko daugelyje tyrimo centrų visame pasaulyje: JAV, Jungtinėje Karalystėje,, Pietų Korėjoje, Brazilijoje, Indijoje, Kinijoje, Tailande ir Hong Konge. Pirmiausia buvo kaupiama literatūra ir kuriama kandidatinių medžiagų duomenų bazė „NAPRALERT“. Toliau buvo analizuojama ir išskirta apie 4 000 tam tinkamų rūšių. Kompiuterinė programa atrinko 300 tolesniems tyrimams, 250 buvo patikrinti žiurkių modeliuose, o 50 jau buvo patvirtinti kaip tinkami kandidatai izoliavimui. Daugiausia žadantis buvo indolo alkaloidas yuehchukenas (YCK) iš Murraya paniculata augalo, kurį Kinijoje plačiai vartojo vaisingumui reguliuoti. Tačiau YCK visgi turėjo estrogeninį poveikį ir jo tyrimai buvo sustabdyti. Panašiai nutiko ir su keliais kitais kandidatais. PSO programa baigėsi nepasiūliusi realių medikamentų, tik ateities perspektyvas…

Šamanai iš San Francisko

Vienas pirmųjų atvejų JAV, kai bandyta vaistą sukurti tiksliai pagal etnomedicininę informaciją, buvo „Shaman Pharmaceuticals“ kompanijoje iš San Francisko, Kalifornijos. Jie delegavo biologų ir medikų komandą į tropinius kraštus išbandyti ir paimti mėginių iš tradicinių gydūnų naudojamų augalų. Tyrimams medžiaga buvo parvežta į „Shaman“ laboratorijas. Labiausiai domėtasi poveikiu, saugančiu nuo grybelių ir virusų. Išgryninta keletas kandidatinių substancijų, tačiau buvo ištirta, kad jos veikia toksiškai arba yra nepakankamai efektyvios. Nukreipus pastangas virškinimo funkciją gerinančių fitoterapinių preparatų paieškoms, buvo rastas SP-303, kuris ir dabar parduodamas kaip maisto papildas viduriavimui reguliuoti. Antidiabetinių medikamentų paieška irgi davė rezultatų: rasti ir patentuoti kriptolepinas, maprouneacinas, 3β,30-dihidroksilupenas-20(29)-en-2-onas, harunganinas, visminas ir kvinonai SP18904 bei SP18905. Daugiausia dėmesio sulaukė nordihidrokvajaretinė rūgštis, kuri vartojama peroraliai veikia antidiabetiškai. Ji, pasirodo, mažina ir cholesterolio kiekį.            

Apibendrinant šią apžvalgą reikėtų pabrėžti, kad didelis fitoterapinių vaistų potencialas, kurį, deja, tik numatyti tegalime, iki šiol lieka neišnaudotas, nežiūrint čia aprašytų istorijų ir bandymų. Augalai mums gali dovanoti galingus ir kompleksiškai veikiančius preparatus, tačiau mes, siekdami viską analitiškai išskaidyti į dalis, detaliai identifikuoti visas aktyviausias ar mažiau aktyvias medžiagas, stumiame fitoterapinių vaistų tyrimus ir panaudojimą į aklavietę. Todėl ši medicinos atšaka išlieka nevisiškai išnaudota, o drąsiausieji savigyda užsiimantys žmonės paliekami patys atrasti ir suvokti fitoterapijos galias ir įrankius.

Lecturer